2018 m. spalio 17 d., trečiadienis
separator
separator
separator
separator
Dokumentų paieška
Projekto rėmėjai
Europos sąjunga
Europos Pabėgėlių centras
Migracijos departamentas
Jūs esate čia: Pradinis / Prieglobstis
Atnaujinta: 2013-06-19 10:46:37
Grąžinimas

Non-refoulement, arba negrąžinimo, principas yra įtvirtintas 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 33 straipsnyje:
“Nė viena susitarianti valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina pabėgėlių į šalį, kur jų gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių pažiūrų”.
Negrąžinimo principas pagal Ženevos konvenciją nėra absoliutus. Yra numatyta viena išimtis. Asmenys gali būti grąžinti į valstybę, kur jų gyvybei ar laisvei gresia pavojus, jeigu laikomi “pavojingais šalies, kurioje jie yra, saugumui arba nuteisti įsigaliojusiu nuosprendžiu už ypač sunkų nusikaltimą ir kelia visuotinį pavojų šaliai”.
Negrąžinimo principas yra įtvirtintas ir kituose tarptautiniuose dokumentuose. Pavyzdžiui, 1984 m. Jungtinių Tautų Organizacijos konvencijos dėl kankinimų ir kito žiauraus, nežmoniško arba žeminančio elgesio ar baudimo uždraudimo 3 straipsnis nustato, kad nė viena valstybė negali grąžinti asmens į šalį, jeigu “yra rimtų priežasčių manyti, kad jam toje šalyje gali grėsti kankinimai”. Šioje konvencijoje nustatytas negrąžinimo principas yra absoliutus, tai yra joje nenumatyta jokių išimčių dėl asmenų grąžinimo.
1950 m. Europos Konvencijos dėl žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos 3 straipsnio nuostatos taip pat dažnai traktuojamos kaip negrąžinimo principas. Minėtas straipsnis nustato, kad “niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, arba jis baudžiamas”. Šalys, prisijungusios prie konvencijos, negali išsiųsti asmens į tokią šalį, kurioje su juo gali būti taip elgiamasi. Jeigu dėl kokių nors priežasčių asmeniui nebuvo suteiktas pabėgėlio statusas šalyje, kuriose jis siekė prieglobsčio, visais atvejais prieš išsiunčiant asmenį iš šios valstybės turi būti nustatyta, ar kilmės valstybėje arba valstybėje, į kurią jis išsiunčiamas, jo gyvybei ar laisvei negresia pavojus.
1951 m. Ženevos konvencijoje dėl pabėgėlių statuso negrąžinimo principas buvo susijęs tik su šalyje esančiais asmenimis, tačiau jis neturėjo įtakos asmenų, kurie nebuvo įleisti į šalį, grąžinimui. Šiuo metu Europos šalys taiko tuos pačius reikalavimus ir neįleistiems į šalį asmenims. Yra nustatytos specialios procedūros pasienyje: visiems asmenims turi būti suteikta teisė pateikti prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Asmuo iš pasienio gali būti grąžintas tik į saugią trečiąją valstybę arba į saugią kilmės valstybę. Šios sąvokos yra nustatytos Europos Sąjungos Tarybos 1995 m. birželio 21 d. Rezoliucijoje dėl minimalių prieglobsčio procedūros garantijų bei 1992 m. lapkričio 30 d. Rezoliucijoje dėl akivaizdžiai nepagrįstų prašymų. Pagal šiuos dokumentus saugi valstybė – tai valstybė, kurioje nėra rizikos būti persekiojamam. Kai kuriose valstybėse rengiamos ataskaitos apie tokias valstybes, kitose rengiami šių valstybių sąrašai.
Juos rengiant, atkreipiamas dėmesys į :
- tai kiek prieš tai asmenų iš šios šalies kreipėsi dėl prieglobsčio;
- padėtį žmogaus teisių apsaugos srityje;
- demokratinių institucijų išsivystymą;
- padėties stabilumą.

 

»  1.Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis

»  2.Pavojus saugumui arba ypatingai sunkūs nusikaltimai (Ženevos konvencijos 33 straipsnis)

»  3.Rizika kilmės šalyje