2018 m. gegužės 22 d., antradienis
separator
separator
separator
separator
Dokumentų paieška
Projekto rėmėjai
Europos sąjunga
Europos Pabėgėlių centras
Migracijos departamentas
Jūs esate čia: Pradinis / Prieglobstis
Atnaujinta: 2013-06-19 09:27:32
Netaikymo nuostatos

Ženevos konvencijos 1 str. D, E, F dalys
1 straipsnis. Termino “pabėgėlis” apibrėžimas
D. Ši Konvencija netaikoma asmenims, kurie šiuo metu naudojasi kitų Jungtinių Tautų Organizacijos institucijų ar organizacijų, išskyrus Jungtinių Tautų Organizacijos pabėgėlių reikalų vyriausiąjį komisarą, gynyba ar parama.
Jei tokia gynyba ar parama dėl kokios nors priežasties buvo nutraukta galutinai nesureguliavus tokių asmenų padėties pagal atitinkamas Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės Asamblėjos priimtas rezoliucijas, šie asmenys ipso facto įgyja šioje Konvencijoje numatytas teises.
E. Ši Konvencija netaikoma asmenims, kuriems šalies, kurioje jie gyvena, kompetentingos valdžios institucijos pripažįsta teises ir pareigas, susijusias su tos šalies pilietybe.
F. Šios Konvencijos nuostatos netaikomos visiems tiems asmenims, dėl kurių yra rimtų priežasčių manyti, kad jie:
a) padarė nusikaltimą taikai, karinį nusikaltimą ar nusikaltimą žmonijai, kaip šie nusikaltimai apibrėžiami tarptautiniuose dokumentuose, sudarytuose tam, kad būtų imamasi priemonių prieš tokius nusikaltimus;
b) padarė sunkų nepolitinį nusikaltimą už juos priglobusios šalies ribų tada, kai dar nebuvo įsileisti į šią šalį kaip pabėgėliai;
c) kaltinami veika, prieštaraujančia Jungtinių Tautų Organizacijos tikslams ir principams.

Nuostatos, kuomet pabėgėlio statusas nesuteikiamas asmeniui, atitinkančiam pabėgėlio apibrėžimą, nustatytą 1951 m. Ženevos konvencijoje dėl pabėgėlių statuso1 straipsnio A dalyje, vadinamos netaikymo nuostatomis.
Skiriamos 3 rūšių netaikymo nuostatos:
o nuostatos, taikomos asmenims, kurie jau naudojasi Jungtinių Tautų Organizacijos parama ir pagalba;
o nuostatos, taikomos asmenims, kuriems nebereikia tarptautinės apsaugos;
o nuostatos, taikomos asmenims, kurie yra neverti tarptautinės apsaugos.
Visų šių asmenų atžvilgiu galioja pabėgėlių teisės principas, nustatantis, kad netaikymo nuostatos taikomos tik tuomet, kai pritaikytos taikymo nuostatos. Tai reiškia, kad nepriklausomai nuo to, ar pabėgėlis jau naudojasi Jungtinių Tautų apsauga, ar jam nereikia tarptautinės apsaugos, ar jis nevertas tarptautinės apsaugos, turi būti nustatyta, ar atitinka šis asmuo pabėgėlio apibrėžimą, numatytą Konvencijos 1 straipsnio A dalyje.
1951 m. Ženevos konvencija dėl pabėgėlių statuso , nustatydama pabėgėlio apibrėžimą, tai yra sąlygas, kuriomis esant užsienio šalies piliečiui arba asmeniui be pilietybės turi būti suteiktas pabėgėlio statusas, nustato ir priežastis, kuomet užsieniečiui, atitinkančiam pabėgėlio apibrėžimą, Ženevos konvencija nebetaikoma. Būtent todėl šios nuostatos ir vadinami netaikymo nuostatomis. Ženevos konvencija nustato 3 rūšių netaikymo nuostatas.
Taigi, Ženevos konvencijos netaikymo nuostatos taikomos, kuomet:
1. Užsienietis, atitinkantis pabėgėlio apibrėžimą, jau naudojasi Jungtinių Tautų Organizacijos parama ir pagalba. Šios nuostatos nustatytos Ženevos konvencijos 1 straipsnio D dalyje:
,,D. Ši Konvencija netaikoma asmenims, kurie šiuo metu naudojasi kitų Jungtinių Tautų Organizacijos institucijų ar organizacijų, išskyrus Jungtinių Tautų Organizacijos pabėgėlių reikalų vyriausiąjį komisarą, gynyba ar parama.
Jei tokia gynyba ar parama dėl kokios nors priežasties buvo nutraukta galutinai nesureguliavus tokių asmenų padėties pagal atitinkamas Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės Asamblėjos priimtas rezoliucijas, šie asmenys ipso facto įgyja šioje konvencijoje numatytas teises.”
2. Užsieniečiui, atitinkančiam pabėgėlio apibrėžimą, nebereikia tarptautinės apsaugos. Šie nuostatos apibrėžtos Ženevos konvencijos 1 straipsnio E dalyje:
,,E. Ši Konvencija netaikoma asmenims, kuriems šalies, kurioje jie gyvena, kompetentingos valdžios institucijos pripažįsta teises ir pareigas, susijusias su tos šalies pilietybe.”
3. Užsienietis, atitinkantis pabėgėlio apibrėžimą, laikomas nevertas tarptautinės apsaugos. Šias nuostatas apibrėžia Ženevos konvencijos 1 straipsnio F dalis:
,,F. Šios Konvencijos nuostatos netaikomos visiems tiems asmenims, dėl kurių yra rimtų priežasčių manyti, kad jie:
a. padarė nusikaltimą taikai, karinį nusikaltimą ar nusikaltimą žmonijai, kaip šie nusikaltimai apibrėžiami tarptautiniuose dokumentuose, sudarytuose tam, kad būtų imamasi priemonių prieš tokius nusikaltimus;
b. padarė sunkų nepolitinį nusikaltimą už juos priglobusios šalies ribų tada, kai dar nebuvo įleisti į šią šalį kaip pabėgėliai;
c. kaltinami veikla, prieštaraujančia Jungtinių Tautų Organizacijos tikslams ir principams.”
II. Netaikymo nuostatų reglamentavimas Europos Sąjungos lygmenyje:
Europos Sąjungos lygmenyje netaikymo nuostatos reglamentuojamos šiuose dokumentuose:
1. BENDRA POZICIJA, Tarybos nustatyta remiantis Europos Sąjungos sutarties K.3 straipsniu dėl sąvokos "pabėgėlis" apibrėžimo 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnyje suderinto taikymo (OL Nr. L 63, 1996 m. kovo 13 d.) Bendroji pozicija nenustato netaikymo nuostatų, joje referuojama į 1951 m. Ženevos konvenciją , bei nurodomos suderinto netaikymo nuostatų taikymo kryptys. Netaikymo nuostatoms yra skirti Bendrosios pozicijos 12 ir 13 punktai, kuriuose kalbama tik apie netaikymo nuostatas, apibrėžtus Ženevos konvencijos 1 straipsnio D ir F dalyse (1 straipsnio E dalis nėra komentuojama).
Bendrosios pozicijos 12 punktas nustato Ženevos konvencijos 1 straipsnio D dalies (kuomet pabėgėlio statusas nesuteikiamas asmeniui, kuris jau naudojasi Jungtinių Tautų Organizacijos parama ir gynyba) taikymą:
,,12. Ženevos konvencijos 1D straipsnis
Ženevos konvencija išsyk nustoja būti taikoma bet kuriam asmeniui, kuris sąmoningai atsisako nuo gynybos ir pagalbos, minimos Ženevos konvencijos 1D straipsnyje. Tokiais atvejais pabėgėlio statusas nustatomas pagal 1A straipsnį.”
Bendrosios pozicijos 13 punktas skirtas Ženevos konvencijos 1 straipsnio F dalies (kuomet Ženevos konvencija nebetaikoma asmeniui, atitinkančiam pabėgėlio apibrėžimą, tačiau laikomu nevertu tarptautinės apsaugos) komentarui:
,,13. Ženevos konvencijos 1F straipsnis
Ženevos konvencijos 1F straipsnio punktai yra specialiai sudaryti tam, kad konvencijos apsauga nebūtų teikiama asmenims, kurie neturi teisės į tarptautinę gynybą dėl to, kad yra įvykdę sunkius nusikaltimus.
Tie punktai taip pat gali būti taikomi tuomet, kai apie tokias veikas sužinoma jau suteikus pabėgėlio statusą (žr. 11 dalį).
Kadangi toks sprendimas prieglobsčio prašytojui turi rimtų padarinių, 1F straipsnį reikia taikyti atidžiai ir išsamiai išnagrinėjus, laikantis nacionaliniuose įstatymuose numatytų procedūrų.
13.1. 1F straipsnis a punktas
1F straipsnio a punkte minimi nusikaltimai - tai nusikaltimai, apibrėžti tarptautiniuose dokumentuose, prie kurių valstybės narės yra prisijungusios, ir Jungtinių Tautų bei kitų tarptautinių ar regioninių organizacijų priimti nutarimai, jei juos pripažįsta valstybės narės.
13.2. 1F straipsnis b punktas
Tikėtino persekiojimo griežtumą būtina pasverti lyginant jį su nusikaltimo, kurį atitinkamas asmuo yra įtariamas įvykdęs, pobūdžiu.
Ypač žiaurūs veiksmai, netgi tariamai įvykdyti politiniu tikslu, gali būti priskiriami prie rimtų nepolitinių nusikaltimų. Tai taikoma ir nusikaltimo dalyviams, ir jo kurstytojams.
13.3. 1F straipsnio c punktas
1F straipsnio c punkte minimi tikslai ir principai - tai pirmiausia tikslai ir principai, nustatyti Jungtinių Tautų Organizacijos chartijoje, kuri apibrėžia ją pasirašiusių valstybių pareigas tarpusavio santykiuose, visų pirma siekiant taikos ir atsižvelgiant į žmogaus teises bei pagrindines laisves.
1F straipsnio c punktas taikomas atvejams, kai tie principai pažeidžiami, ir nukreipti ypač prieš asmenis, einančius aukštas valstybines pareigas, kurie, remdamiesi savo padėtimi, įsakė arba savo autoritetu parėmė veiksmus, nesiderinančius su tais tikslais ir principais, taip pat prieš asmenis, kurie būdami saugumo struktūrų nariai buvo paskatinti imtis asmeninės atsakomybės už tokių veiksmų vykdymą.
Norėdamos nustatyti, ar galima pripažinti, kad veiksmas prieštarauja Jungtinių Tautų Organizacijos tikslams ir principams, valstybės narės turėtų atsižvelgti į ryšium su tuo priimtas Jungtinių Tautų Organizacijos remiamas konvencijas ir nutarimus.”
2. Tarybos direktyvos dėl minimalių standartų, taikomų trečiųjų valstybių piliečiams ir asmenims be pilietybės, nustatant jų statusą ir pripažįstant juos pabėgėliais ar asmenims, kuriems reikia tarptautinės apsaugos, projektas (Oficialus leidinys C 051 E , 26/02/2002 P. 0325 – 0334.).Minėtas direktyvos projektas nustato netaikymo nuostatas, nustatant užsieniečių atitikimą tiek pabėgėlio apibrėžimui, tiek asmenų, kuriems reikia papildomos apsaugos apibrėžimui.
Tarybos direktyvos projekto 14 straipsnyje nustatytos netaikymo nuostatos taikant pabėgėlio statuso nustatymo procedūrą:
,,14 straipsnis. Pabėgėlio statuso nesuteikimas, esant netaikymo nuostatoms
1. Valstybės narės nesuteikia pabėgėlio statuso bet kuriam pareiškėjui:
(a) kuris šiuo metu gauna apsaugą ir pagalbą iš Jungtinių Tautų Organizacijos institucijų ar valdybų, išskyrus Jungtinių Tautų Vyriausiąjį pabėgėlių komisarą;
(b) kuriam šalies, kurioje jis apsigyveno, kompetentingos valdžios institucijos pripažįsta teises ir pareigas, susijusias su šios šalies pilietybe;
(c) kai yra rimtų priežasčių manyti, kad:
(i) pareiškėjas padarė nusikaltimą taikai, karinį nusikaltimą arba nusikaltimą žmoniškumui, kaip jie apibrėžiami tarptautiniuose teisės aktuose, sudarytuose tam, kad būtų imamasi veiksmų prieš tokius nusikaltimus;
(ii) pareiškėjas padarė rimtą nepolitinio pobūdžio nusikaltimą iki jo įleidimo kaip pabėgėlį;
(iii) pareiškėjas yra kaltinamas veikla, prieštaraujančia Jungtinių Tautų Organizacijos tikslams ir principams.
2. Netaikymo nuostatų taikymo pagrindas turi būti grindžiamas tiktai personaliniu ir žinomu asmens, kurio klausimas sprendžiamas, dalyvavimu veikloje, kuria jis yra kaltinamas.
3. Valstybės narės užtikrina, kad asmenys, kuriems nesuteiktas pabėgėlio statusas dėl netaikymo nuostatų, turi teisę pateikti skundus teismui dėl tarptautinės apsaugos nesuteikimo.
4. Netaikymo nuostatų taikymas jokiu būdu neįtakoja Valstybių narių įsipareigojimų, kuriuos jos turi pagal tarptautinę teisę.”
Tarybos direktyvos projekto 17 straipsnis nustato netaikymo nuostatas, sprendžiant, ar asmeniui turi būti suteikiama tarptautinė apsauga:
,,17 straipsnis. Papildomos apsaugos nesuteikimas, esant netaikymo nuostatoms
1. Valstybės narės nesuteikia papildomos apsaugos bet kuriam pareiškėjui, jeigu yra rimtų priežasčių manyti, kad:
(a) pareiškėjas padarė nusikaltimą taikai, karinį nusikaltimą arba nusikaltimą žmoniškumui, kaip jie apibrėžiami tarptautiniuose teisės aktuose, sudarytuose tam, kad būtų imamasi veiksmų prieš tokius nusikaltimus;
(b) pareiškėjas padarė rimtą nepolitinio pobūdžio nusikaltimą iki jo įleidimo kaip pabėgėlį;
(c) pareiškėjas yra kaltinamas veikla, prieštaraujančia Jungtinių Tautų Organizacijos tikslams ir principams.
2. Netaikymo nuostatų taikymo pagrindas turi būti grindžiamas tiktai personaliniu ir žinomu asmens, kurio klausimas sprendžiamas, dalyvavimu veikloje, kuria jis yra kaltinamas.
3. Valstybės narės užtikrina, kad asmenys, kuriems nesuteikta papildoma apsauga dėl netaikymo nuostatų, turi teisę pateikti skundus teismui dėl tarptautinės apsaugos nesuteikimo.
4. Netaikymo nuostatų taikymas jokiu būdu neįtakoja Valstybių narių įsipareigojimų, kuriuos jos turi pagal tarptautinę teisę.”
III. Netaikymo nuostatų reglamentavimas pagal Lietuvos Respublikos įstatymo “Dėl užsieniečių teisinės padėties” projektą:
Lietuvos Respublikos įstatymo “Dėl užsieniečių teisinės padėties” projektas nustato netaikymo nuostatas tiek pabėgėlio statuso nustatymo procedūrai, tiek sprendžiant, ar asmeniui reikalinga papildoma apsauga. Netaikymo nuostatos apibrėžtos įstatymo projekto 88 straipsnyje:
,,88 straipsnis. Priežastys, dėl kurių nesuteikiamas pabėgėlio statusas arba papildoma apsauga
Prieglobsčio prašytojui, atitinkančiam šio Įstatymo 86 ar 87 straipsniuose numatytas aplinkybes” (šiuose straipsniuose nustatyti pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijai, žr. ,,pabėgėlio apibrėžimas”, ,,papildoma apsauga” ir ,,negrąžinimo principas”), ,,nesuteikiamas pabėgėlio statusas arba papildoma apsauga, jeigu:
1) jis naudojasi Jungtinių Tautų institucijų ar organizacijų, išskyrus Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdyba, pagalba ir apsauga;
2) valstybės, kurioje jis gyvena, kompetentingos institucijos pripažįsta jam teises ir pareigas, susijusias su tos valstybės pilietybe;
3) yra rimtas pagrindas manyti, kad iki atvykimo į Lietuvos Respubliką jis padarė sunkų nepolitinio pobūdžio nusikaltimą arba yra kaltas dėl veikų, prieštaraujančių Jungtinių Tautų Organizacijos tikslams ir principams;
4) yra rimtas pagrindas manyti, kad jis padarė nusikaltimą žmoniškumui ar karo nusikaltimą, kaip jie apibrėžiami Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse ir kituose tarptautinės teisės šaltiniuose.”.
Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties” projekte pateiktos netaikymo nuostatos yra perkeltos iš 1951 m. Ženevos konvencijos 1 straipsnio D, E ir F dalių, todėl jų taikymas turi būti grindžiamas Ženevos konvencijos nuostatų aiškinimu, visų pirma, pagal JTVPK Vykdomojo komiteto išvadose parengtus komentarus, bei kitus dokumentus.

 

»  Asmenys, kurie naudojasi JTO apsauga ir pagalba

»  Asmenys, kuriems nereikia tarptautinės apsaugos

»  Asmenys, neverti tarptautinės apsaugos

»  Nusikaltimai taikai, kariniai nusikaltimai ar nusikaltimai žmoniškumui

»  Sunkūs nepolitinio pobūdžio nusikaltimai

»  Veiksmai, prieštaraujantys JTO tikslams ir principams

»  Tarptautinio terorizmo klausimai, susiję su netaikymo nuostatų taikymu

»  Ekstradicijos klausimai pabėgėlių teisėje