2017 m. gruodžio 15 d., penktadienis
separator
separator
separator
separator
Dokumentų paieška
Projekto rėmėjai
Europos sąjunga
Europos Pabėgėlių centras
Migracijos departamentas
Atnaujinta: 2013-06-19 10:58:55
Pabėgėlio apibrėžimas

 

»  Taikymo nuostatos

»  Pabėgelio statuso pasibaigimo nuostatos

»  Netaikymo nuostatos

»  Ypatingi aspektai

»  Grąžinimas

»  Konvencija dėl pabėgėlių statuso

 

Ženevos konvencijos 1 straipsnis

1 straipsnis. Termino “pabėgėlis” apibrėžimas
A. Šioje Konvencijoje terminas “pabėgėlis” nusako asmenį, kuris:
1) buvo laikomas pabėgėliu pagal 1926 m. gegužės 12 d. ir 1928 m. birželio 30 d. susitarimus arba pagal 1933 m. spalio 28 d. ir 1938 m. vasario 10 d. konvencijas, 1939 m. rugsėjo 14 d. Protokolą arba Tarptautinės pabėgėlių reikalų organizacijos įstatus.
Nutarimai nesuteikti pabėgėlio statuso, Tarptautinės pabėgėlių reikalų organizacijos priimti jos veiklos metu, nekliudo pabėgėlių statusų suteikti asmenims, atitinkantiems šio straipsnio A skirsnio 2 punkto sąlygas;
2) dėl įvykių, buvusių iki 1951 m. sausio 1 d., arba dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba; arba neturėdamas atitinkamos pilietybės ir būdamas už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų dėl tokių įvykių negali ar bijo į ją grįžti.
Jei asmuo turi kelių šalių pilietybę, terminas "šalis, kurios pilietis jis yra" reiškia bet kurią šalį, kurios pilietis jis yra, ir nelaikoma, kad ta šalis jo negins, jei be svarbios priežasties, susijusios su visiškai pagrįsta baime, jis nepasinaudoja vienos iš šalių, kurios pilietis jis yra, gynyba.
B. 1. Šios Konvencijos 1 straipsnio A skirsnyje žodžiai "įvykiai, buvę iki 1951 m. sausio 1 d." reiškia:
a) įvykius, buvusius Europoje iki 1951 m. sausio 1 d., arba
b) įvykius, buvusius Europoje ar kitur iki 1951 m. sausio 1 d.,
ir kiekviena Susitariančioji valstybė, Konvenciją pasirašydama, ratifikuodama ar prie jos prisijungdama, nurodo, kurios iš šių reikšmių ji laikosi savo įsipareigojimuose, prisiimtuose pagal šią Konvenciją.
2. Kiekviena Susitariančioji valstybė, priėmusi “a” punkte nurodytą reikšmę, gali bet kuriuo metu išplėsti savo įsipareigojimus priimdama “b” punkte nurodytą reikšmę ir apie tai informuodama Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinį Sekretorių.
C. Ši Konvencija netaikoma asmeniui, atitinkančiam A skirsnio sąlygas, jeigu jis:
1) savanoriškai vėl pasinaudojo šalies, kurios pilietis jis yra, gynyba arba
2) netekęs pilietybės, tą pačią vėl savanoriškai įgijo, arba
3) įgijo naują pilietybę ir naudojasi tos šalies, kurios pilietis jis dabar yra, gynyba, arba
4) savanoriškai vėl įsikūrė šalyje, kurią buvo palikęs arba už kurios ribų jis buvo bijodamas būti persekiojamas, arba
5) daugiau nebegali atsisakyti naudotis šalies, kurios pilietis jis yra, gynyba, nes jau nėra aplinkybių, dėl kurių jis buvo pripažintas pabėgėliu.
Šio punkto nuostatos netaikomos pabėgėliui, nurodytam šio straipsnio A skirsnio 1 punkte, jeigu jis turi pakankamai argumentų, susijusių su ankstesniu persekiojimu, atsisakyti naudotis šalies, kurios pilietis jis yra, gynyba;
6) kaip pilietybės neturintis asmuo gali grįžti į šalį, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, nes nebėra aplinkybių, dėl kurių jis buvo pripažintas pabėgėliu.
Šio punkto nuostatos netaikomos pabėgėliui, nurodytam šio straipsnio A skirsnio 1 punkte, jeigu jis turi pakankamai argumentų, susijusių su ankstesniu persekiojimu, atsisakyti grįžti į šalį, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta.
D. Ši Konvencija netaikoma asmenims, kurie šiuo metu naudojasi kitų Jungtinių Tautų Organizacijos institucijų ar organizacijų, išskyrus Jungtinių Tautų Organizacijos pabėgėlių reikalų vyriausiąjį komisarą, gynyba ar parama.
Jei tokia gynyba ar parama dėl kokios nors priežasties buvo nutraukta galutinai nesureguliavus tokių asmenų padėties pagal atitinkamas Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės Asamblėjos priimtas rezoliucijas, šie asmenys ipso facto įgyja šioje Konvencijoje numatytas teises.
E. Ši Konvencija netaikoma asmenims, kuriems šalies, kurioje jie gyvena, kompetentingos valdžios institucijos pripažįsta teises ir pareigas, susijusias su tos šalies pilietybe.
F. Šios Konvencijos nuostatos netaikomos visiems tiems asmenims, dėl kurių yra rimtų priežasčių manyti, kad jie:
a) padarė nusikaltimą taikai, karinį nusikaltimą ar nusikaltimą žmonijai, kaip šie nusikaltimai apibrėžiami tarptautiniuose dokumentuose, sudarytuose tam, kad būtų imamasi priemonių prieš tokius nusikaltimus;
b) padarė sunkų nepolitinį nusikaltimą už juos priglobusios šalies ribų tada, kai dar nebuvo įsileisti į šią šalį kaip pabėgėliai;
c) kaltinami veika, prieštaraujančia Jungtinių Tautų Organizacijos tikslams ir principams.

Niujorko protokolo 1 straipsnis

I straipsnis. Bendrosios nuostatos
1. Valstybės, šio Protokolo šalys, įsipareigoja taikyti Konvencijos 2 - 34 straipsnius pabėgėliams, kurie atitinka jų apibrėžimą.
2. Šiame Protokole terminas “pabėgėlis”, išskyrus atvejus, kai taikoma šio straipsnio 3 dalis, reiškia kiekvieną asmenį, kuris atitinka Konvencijos 1 straipsnio apibrėžimą be žodžių “dėl įvykių, buvusių iki 1951 m. sausio 1 d.” ir žodžių “dėl tokių įvykių”, esančių 1 straipsnio A skirsnio 2 punkte.
3. Šį Protokolą valstybės, jo šalys, taiko be jokių geografinių apribojimų, išskyrus atvejus, kai taikomi ir valstybių, Konvencijos šalių, pagal Konvencijos 1 straipsnio B skirsnio 1 dalies “a” punktą padaryti pareiškimai, jei šių valstybių įsipareigojimai Protokole nėra išplėsti pagal Konvencijos 1 straipsnio B skirsnio 2 dalį.

PABĖGĖLIO APIBRĖŽIMAS


Pabėgėlio apibrėžimą šiuo metu visuotinai nustato 1951 m. Ženevos 1 straipsnis. Šio straipsnio A dalies 1 punktas nustato pabėgėlio sąvokos apibrėžimą pagal ankstesnius susitarimus ir sutartis, tuo užtikrinamas ryšys tarp Ženevos konvencijos ir ankstesnių tarptautinių instrumentų, skirtų pabėgėlių apsaugai.
Pagal Ženevos pabėgėlių konvencijos 1 A straipsnio 2 punktą pabėgėlis yra asmuo, kuris
„dėl įvykių, buvusių iki 1951 m. sausio 1 d., arba dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba; arba neturėdamas atitinkamos pilietybės ir būdamas už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų dėl tokių įvykių negali ar bijo į ją grįžti.
Jei asmuo turi kelių šalių pilietybę, terminas "šalis, kurios pilietis jis yra" reiškia bet kurią šalį, kurios pilietis jis yra, ir nelaikoma, kad ta šalis jo negins, jei be svarbios priežasties, susijusios su visiškai pagrįsta baime, jis nepasinaudoja vienos iš šalių, kurios pilietis jis yra, gynyba”.
Ženevos pabėgėlių konvencijos 1 straipsnio A skirsnio 2 punktas apibrėžia dažniausiai taikomą atvejį. Konvencijos 1 A straipsnio 2 punkte buvo teiginys „dėl įvykių, buvusių iki 1951 m. sausio 1 d.“ ir antrojoje sakinio dalyje „dėl tokių įvykių“. Tokiu būdu Ženevos pabėgėlių konvencija buvo taikoma tik tiems persekiojimo pavojams, kurie savo pasekmes turėjo tik dėl laike apribotų priežasčių (įvykių iki 1951 m. sausio 1 d.). Tai aiškiai parodo, kad Ženevos pabėgėlių konvencija savo ištakomis yra pritaikyta Antrojo pasaulinio karo pasekmėms. Šis apribojimas laike išnyko 1967 m. Niujorko Protokole dėl pabėgėlių statuso. Pagal šio Protokolo I straipsnio 2 dalį „terminas “pabėgėlis” (...) reiškia kiekvieną asmenį, kuris atitinka Konvencijos 1 straipsnio apibrėžimą be žodžių “dėl įvykių, buvusių iki 1951 m. sausio 1 d.” ir žodžių “dėl tokių įvykių”, esančių 1 A straipsnio 2 punkte“. Priėmus Protokolą dėl pabėgėlių statuso persekiojimo pavojus daugiau jau neprivalo remtis faktinėmis realiomis sąlygomis (įvykiais); pakanka pagrįstos persekiojimo baimės dėl nustatytų priežasčių.
Ženevos konvencijos 1 A straipsnio 2 dalis nustato, kad apsauga pagal konvenciją suteikiama tik tiems užsieniečiams, kuriems jų pilietybės valstybė arba valstybė, kurioje buvo jų nuolatinė gyvenamoji vieta (tuo atveju, jeigu užsienietis yra asmuo be pilietybės), tokios apsaugos neužtikrina.
Ženevos pabėgėlių konvencijos 1 B straipsnyje buvo įvesta galimybė valstybėms pasirinkti, ar jos taikys šią konvenciją pabėgėliams, jaučiantiems persekiojimo baimę dėl įvykių, buvuių Europoje (1 B straipsnio 1 dalies a punktas) ar dėl įvykių, buvusių Europoje ir kitur (1 B straipsnio 1 dalies b punktas). Valstybės, prisijungdamos prie Konvencijos turėjo pasirinkti vieną iš šių galimybių. Lietuvos Respublika, ratifikuodama Ženevos konvenciją, pareiškė, kad Lietuva prisiima įsipareigojimus pagal Ženevos konvencijos alternatyvą, nustatytą Konvencijos 1 B straipsnio 1 dalies b punkte.
Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalis nustato pabėgėlio apibrėžimo dalį, vadinamą taikymo nuostatomis. Jeigu užsienietis atitinka jam pritaikytą pabėgėlio apibrėžimą, jam turi būti suteiktas pabėgėlio statusas, jeigu nenustatyta priežasčių, dėl urių pabėgėlio statusas nesuteikiamas. Šios priežastys yra nustatytos Ženevos konvencijos 1 D, E ir F straipsniuose ir paprastai vadinamos netaikymo nuostatomis.
Ženevos konvencijos 1 C straipsnis dažniausiai vadinamas pasibaigimo nuostatomis, nes nustačius šiame straipsnyje išdėstytas priežastis, suteiktas pabėgėlio statusas gali būti panaikintas.
Šioje svetainės dalyje aptariami visi pabėgėlio apibrėžimo elementai:
• Taikymo nuostatos – kriterijai, kuriems esant asmeniui turi būti suteiktas pabėgėlio statusas (Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalis  , žr. Pabėgėlio apibrėžimas: Taikymo nuostatos);