2018 m. gegužės 22 d., antradienis
separator
separator
separator
separator
Dokumentų paieška
Projekto rėmėjai
Europos sąjunga
Europos Pabėgėlių centras
Migracijos departamentas
Jūs esate čia: Pradinis / Prieglobstis
Atnaujinta: 2013-06-19 10:23:52
Ypatingi aspektai

Nustatant, ar užsienietis atitinka pabėgėlio apibrėžimą, reikia išanalizuoti nemažai su statuso nustatymu susijusių aplinkybių. Pavyzdžiui, statuso nustatymui turi įtakos ir dvasinė prieglobsčio prašytojo būklė, ir jo amžius ar brandos laipsnis. Be to, skirtingos asmenų grupėms vienodai vykdoma diskriminacija gali turėti skirtingų pasekmių – vienam asmeniui dėl jo ypatingos padėties ar statuso arba situacijos, kurioje jis atsidūrė, ji gali virti persekiojimu, kitam – neturėjo tokios didelės įtakos.
Taip pat nagrinėjimo metu svarbu nustatyti visus su jo byla susijusius faktus, įskaitant ir išsamią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės šalį.
Šiame skirsnyje nagrinėsime pagrindinius iš tų ypatingų aspektų, kurie gali turėti įtakos pabėgėlio statuso nustatymui:

Vidinio persikėlimo alternatyva.

Vidinio persikėlimo alternatyva numatyta daugelio valstybių teisės aktuose. Ši sąvoka dažniausiai suprantama kaip galimybė atsisakyti suteikti pabėgėlio statusą asmeniui, kuris galėjo persikelti kilmės valstybės teritorijos viduje ir tokiu būdu išvengti persekiojimo.

JTVPK pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo 91 punktas nustato, kad „baimė būti persekiojamam ne visuomet turi sietis su visa pabėgėlio šalies, kurios pilietis jis yra, teritorija“. Tačiau, „tokiais atvejais neturi būti atsisakyta suteikti asmeniui pabėgėlio statusą vien todėl, kad jis galėjo ieškotis prieglobsčio kitoje tos pačios šalies dalyje, jeigu, atsižvelgiant į visas aplinkybes, nederėtų tikėtis jį taip pasielgsiant“. Šis JTVPK teiginys nėra visiškai aiškus, jis nepaaiškina visų pabėgėlio statuso nustatymo aspektų, taikomų valstybių nacionalinių prieglobsčio procedūrų metu.

Remiantis JTVPK paaiškinimu, vidinio persikėlimo alternatyvos nustatymas savo prigimtimi yra panašus į netaikymo nuostatų taikymą, nes pirmiausia turi būti nustatyta, ar asmuo atitinka pabėgėlio apibrėžimą, nustatytą Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalyje (jeigu užsienietis nėra pabėgėlis Ženevos konvencijos prasme, tuomet nėra jokios prasmės nagrinėti vidinio persikėlimo galimybės buvimo faktą), tačiau jam apsauga nesuteikiama, nes jis gali saugiai persikelti į kitą savo kilmės valstybės dalį. Tačiau netaikymo nuostatos yra aiškiai apibrėžtos Ženevos konvencijoje, o vidinio persikėlimo alternatyvos koncepcija yra daugiau teorinio pobūdžio ir valstybės, kurios taiko šią koncepciją nacionalinėje teisėje, labai įvairiai ją traktuoja.

2003 m. JTVPK išleido tarptautinės apsaugos gaires dėl vidinio persikėlimo alternatyvos nustatymo  (UNHCR Guidelines on International Protection: "Internal Flight or Relocation Alternative" within the Context of Article 1A(2) of the 1951 Convention and/or 1967 Protocol relating to the Status of Refugees, 23 July 2003, kuriose nurodė, kad vidinio persikėlimo alternatyva nėra atskiras pabėgėlių teisės principas ir tai nėra tam tikras testas, kuris nepriklauso nuo kitų bylos aplinkybių. Pati Ženevos konvencija tokios sąvokos nenumato. Nepaisant to, vidinės persikėlimo alternatyvos nustatymas yra svarbi prieglobsčio procedūros dalis  (UNHCR Guidelines on International Protection: "Internal Flight or Relocation Alternative" within the Context of Article 1A(2) of the 1951 Convention and/or 1967 Protocol relating to the Status of Refugees, 23 July 2003, 2 punktas. Minėtame JTVPK dokumente vidinio persikėlimo galimybės nustatymui skiriamas didesnis dėmesys. Šiame dokumente, kaip ir Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadove, nurodyta, kad vidinės persikėlimo alternatyvos nagrinėjimas apima dvi dalis: faktų nagrinėjimas („neturi būti atsisakyta asmeniui suteikti pabėgėlio statusą..., jeigu atsižvelgiant į visas aplinkybes, nederėtų tikėtis jį taip pasielgsiant“) ir pagrįstumo nagrinėjimas („neturi būti atsisakyta asmeniui suteikti pabėgėlio statusą..., jeigu atsižvelgiant į visas aplinkybes, nederėtų tikėtis jį taip pasielgsiant“).

Nagrinėjant, ar asmuo turėjo galimybę persikelti kilmės valstybės teritorijos viduje ir tokiu būdu išvengti persekiojimo, asmuo, priimantis sprendimą prieglobsčio byloje, turi atsakyti į šiuos klausimus:

A. Faktų nagrinėjimas.
1. ar teritorija, į kurią asmuo galėjo persikelti, yra saugiai, teisėtai ir praktiškai prieinama tam asmeniui?
• teritorija neturėtų būti laikoma saugiai prieinama, jeigu asmuo galėtų būti fiziškai sužeistas, bandydamas ten persikelti;
• jeigu asmeniui bandant persikelti į saugią teritoriją būtų reikėję kirsti teritoriją, kurioje jis turėjo pagrįstą baimę būti persekiojamas, tokia šalies dalis negali būti laikoma prieinama;
• tam, kad teritorijos dalis būtų laikoma prieinama, asmuo turi turėti teisę į ją atvykti ir joje apsigyventi (šiuo požiūriu, ypatingas dėmesys turi būti kreipiamas į asmens dokumentų išdavimo galimybes ir pan.).
2. ar asmens persekiotojas yra valstybė?
Jeigu asmens persekiotojas yra valstybė, vidinio persikėlimo alternatyva paprastai neturėtų būti svarstoma, nes šis asmuo gali patirti persekiojimą visoje valstybės teritorijoje. Asmuo galėtų turėti galimybę persikelti šalies viduje tuo atveju, jeigu tam tikros valdžios institucijos, kurios persekiojo asmenį, turi įgaliojimus tik tam tikroje šalies dalyje arba tai yra vietinės valdžios institucijos. Bet kuriuo atveju turi būti nustatyta, ar šios institucijos nevykdė bendros valstybės politikos, persekiodamos užsienietį, ar centrinės valdžios institucijos nėra kokiu nors būdu susijusios su šiuo persekiojimu.
3. ar asmens persekiotojas yra nevalstybinis subjektas?
Šiuo atveju dėmesys turi būti skiriamas:
• persekiotojo motyvacijai;
• persekiotojo galimybėms pasiekti asmenį teritorijos dalyje, į kurią jis galėtų persikelti;
• asmens galimybėms gauti valstybės apsaugą šioje šalies dalyje.
4. ar asmuo tikrai bus apsaugotas nuo persekiojimo ar kito pavojaus kitoje valstybės teritorijos dalyje?
Būtina prognozuoti persekiotojo galimybes pasiekti asmenį kitoje valstybės teritorijos dalyje. Be to, asmuo gali susidurti su kitais pavojais šioje teritorijoje, kurie nėra visiškai ar iš dalies susiję su pradiniu persekiojimu (bendra situacija žmogaus teisių srityje, kankinimų ar kito žiauraus elgesio pavojus ir t.t.)

B. Pagrįstumo nagrinėjimas.
Šį nagrinėjimą taip pat priimta vadinti „pagrįstumo testu“. Kalbant apie tikėtinumą, kad asmuo būtų galėjęs persikelti į kitą šalies teritoriją, būtina įvertinti, ar jis galėtų toje teritorijoje gyventi be „pernelyg didelių sunkumų“. Šiuo požiūriu svarbu nustatyti:
• asmenines aplinkybes (susiję faktoriai šiuo atveju būtų asmens amžius, lytis, sveikata, šeimos santykiai ir situacija šeimoje, etninės, kultūrinės, religinės ir kitos aplinkybės);
• patirtas persekiojimas (psichologinės traumos, patirtos dėl persekiojimo);
• saugumas ir apsauga (situacija toje šalies teritorijos dalyje);
• pagarba žmogaus teisėms toje teritorijos dalyje;
• socialinės ir ekonominės aplinkybės(JTVPK dokumento II dalis).
Valstybių praktika vidinio persikėlimo alternatyvos taikymo klausimu yra pakankami įvairi. Europos pabėgėlių ir tremtinių taryba 1998 atliko šios praktikos analizę (atnaujinta 2000 rudenį)  (Research Paper on the Application of the Concept of Internal Protection Alternative, up-dated as of autumn 2000, European Council on Refugees and Exiles). Taip pat išsamus vidinio persekiojimo alternatyvos kaip vieno iš pabėgėlio statuso nustatymo aspektų pateikiamas James C. Hathaway ir Michelle Foster komentare  (Internal Protection/Relocation/Flight Alternative as an Aspect of Refugee Status Determination, James C. Hathaway and Michelle Foster).

Nevalstybinio persekiojimo subjektai

Nevalstybinių persekiojimo dalyvių klausimas yra vienas iš pabėgėlio sąvokos probleminių aiškinimo aspektų, kadangi 1951 m. Ženevos konvencijoje „Dėl pabėgėlių statuso“ pateiktame apibrėžime nėra įvardijama, kokių dalyvių vykdomas persekiojimas gali būti pagrindu suteikti pabėgėlio statusą. Lietuvoje, pagal 2004 m. lapkričio 15 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-361 patvirtinto „Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų  vykdymo tvarkos aprašo“ 2 punktą persekiojimo (dėl kurio suteikiamas pabėgėlio statusas pagal įstatymo “Dėl užsieniečių teisinės padėties” 86 straipsnį) arba smurto (dėl kurio suteikiama papildoma apsauga pagal įstatymo “Dėl užsieniečių teisinės padėties” 87 straipsnį) dalyviais laikomi ne tik valstybė bei valstybę ar žymią jos teritoriją valdančios partijos ar organizacijos, bet taip pat ir nevalstybiniai dalyviai, jei galima įrodyti, kad prieš tai minėti persekiojimo arba smurto dalyviai, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti apsaugos nuo persekiojimo arba smurto. Pagal to paties tvarkos aprašo 66.2 punktą prieglobsčio prašytojai laikomi galinčiais pasinaudoti apsauga, kurią suteikia apsaugos teikėjai, jeigu pastarieji imasi pagrįstų priemonių užkirsti kelią persekiojimui ar smurto veiksmams inter alia pasinaudodami veiksminga teisine sistema tokiems veiksmams nustatyti, persekioti baudžiamąja tvarka ir nubausti už šiuos veiksmus.
Pažymėtina, kad tokio pat požiūrio dėl nevalstybinių subjektų pažeidimų laikosi ir Europos Žmogaus teisių teismas, aiškindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų taikymą. Tam, kad nustatyti žmogaus teisių pažeidimo faktą tais atvejais, kai pažeidimai vykdomi nevalstybiniais dalyviais, būtina įrodyti, kad minėti dalyviai veikė įgyvendinant valstybės jiems suteiktas teises, arba kad valstybė buvo informuota apie nevalstybinių dalyvių vykdomus žmogaus teisių pažeidimus, tačiau nesugebėjo ar nepanorėjo atlikti jai pavestos funkcijos apginti asmenį nuo tokio pobūdžio pažeidimų. Tačiau būtina turėti omeny, kad Europos Žmogaus teisių teismas atlieka valstybės atsakomybės už žmogaus teisių pažeidimus nustatymo funkciją, todėl, aiškinant nevalstybinių persekiojimo dalyvių sąvoką prieglobsčio suteikimo (asmenų apsaugos) kontekste, reikėtų vertinti konkrečių situacijų aplinkybes plačiau, neapsiribojant kilmės valstybės atsakomybe.
Kai kurios valstybės apriboja persekiojimo sąvoką 1951 m. Ženevos  konvencijos atžvilgiu, nesuteikiant prieglobsčio asmenims, kurie yra persekiojami nevalstybinių dalyvių, tačiau dauguma Europos valstybių, o taip pat JAV, Kanada ir Australija laikosi požiūrio, kad tarptautinės apsaugos koncepcija taikoma tokiomis aplinkybėmis, kai persekiojamas asmuo negali būti dėl kokių nors priežasčių apsaugomas jo kilmės valstybėje. Remiantis šia pozicija, jei nėra tinkamos apsaugos nuo persekiojimo, tai yra pakankama sąlyga konstatuoti, kad vyksta persekiojimas, nepriklausomai nuo to, ar persekiojimo veiksmai priskiriami valstybei, ar valstybė toleruoja tokį persekiojimą ir ar apskritai egzistuoja valstybės institucijos. Tokiu būdu, svarstant klausimą dėl tarptautinės apsaugos suteikimo, pirmiausia reikia atsižvelgti į apsaugos nuo persekiojimo kilmės šalyje nebuvimą, nepaisant to, kad toks apsaugos trūkumas gali ir nebūti valstybės veiksmų ar neveikimo padarinys. Galima išskirti keletą situacijų, susijusių su persekiojimu, vykdomu nevalstybiniais dalyviais:
-  Persekiojimas vykdomas privačių asmenų ar grupių, tačiau valstybė arba valstybę ar žymią jos teritoriją valdančios partijos ar organizacijos toleruoja tokį persekiojimą arba net prisideda prie persekiojimo (tokiais atvejais persekiojimas dažniausiai priskiriamas valstybei);

-  Persekiojimas vykdomas privačių asmenų ar grupių, nuo kurių valstybė arba valstybę ar žymią jos teritoriją valdančios partijos ar organizacijos, net ir norėdamos, nesugeba užtikrinti apsaugos (dažniausiai pasitaikantis persekiojimo nevalstybiniais dalyviais pavyzdys);
-  Persekiojimas vykdomas privačių asmenų ar grupių, o valstybiniai dariniai yra žlugę (pvz. – Somalis).
  Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių komisaro nuomone, tarptautinės apsaugos suteikimo sistema prieštarautų 1951 m. Ženevos konvencijos esmei bei būtų neveiksminga, jeigu asmenims būtų atsisakoma suteikti prieglobstį tik tuo pagrindu, kad kilmės valstybė negali būti laikoma atsakinga už pagrindinių žmogaus teisių pažeidimus, vykdomus nevalstybiniais dalyviais, kadangi pagrindinis Konvencijos tikslas – ne nustatyti valstybės atsakomybę, o suteikti apsaugą nuo persekiojimo.

Persekiojimas dėl lyties.

1951 m. Konvencija vienareikšmiškai nenurodo lyties kaip persekiojimo pagrindą. Tačiau daugelis valstybių – Konvencijos dalyvių lytį priskiria prie vieno iš tam tikros socialinės grupės požymių. Kaip jau buvo minėta, kalbant apie socialinės grupės sąvoką, socialinė grupė Ženevos konvencijos prasme yra grupė asmenų, kuriuos sieja įgimti ir nekintami požymiai. Be abejo, lytis visiškai atitinka šį apibrėžimą ir neabejotinai turėtų patekti į 1951 m. Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies taikymo sferą.
Tačiau, kaip pastebėjo JTVPK savo 2002 m. gegužės 7 d. dokumente dėl tarptautinės apsaugos  (UNHCR Guidelines on International Protection: Gender-Related Persecution within the context of Article 1A (2) of the 1951 Convention and/or its 1967 Protocol relating Status of Refugees (HCR/GIP/02/01, 7 May 2002), 1 p.), „terminas persekiojimas lyties pagrindu per se neturi teisinės reikšmės“, todėl skirtingose valstybėse ir teisės sistemose jis suprantamas skirtingai. Pažymėtina, kad vis dėlto daugelis valstybių „lytį“ ryšium su persekiojimo baime traktuoja ne kaip asmens priklausymą vyriškai ar moteriškai lyčiai, bet santykio tarp moterų ir vyrų prasme, akcentuojant tam tikrus kultūrinius bei socialinius aspektus, santykius bei padėtį šeimoje ir visuomenėje. JTVPK vaidmuo apibrėžiant persekiojimo lyties pagrindu ypatumus yra didžiulis, tačiau ir kai kurios valstybės savo nacionalinėje prieglobsčio teisėje skiria nemažai dėmesio tokio persekiojimo apibrėžimo ir nustatymo ypatumams. Daug įtakos persekiojimo lyties pagrindu apibrėžimui turi tarptautinė ir valstybių nacionalinių teismų precedentinė teisė. Taip, pavyzdžiui, Europos žmogaus teisių teismas 2000 m. byloje Jabari v. Turkey nustatė, kad Turkija pažeistų ETŽK 3 straipsnį ir 13 straipsnį, jeigu išsiųstų pareiškėją, Irano pilietę, į kilmės šalį. Irane pareiškėja buvo sulaikyta gatvėje einančią su nesantuokiniu partneriu, kuris buvo vedęs kitą moterį. Pareiškėja kelias dienas buvo laikoma areštinėje, kur jai buvo atliktas priverstinis mergystės plėvės patikrinimas. Turkijos valdžios institucijos priėmė sprendimą nepriimti pareiškėjos prašymo suteikti prieglobstį, nes jis buvo pateiktas pavėluotai, grąžinti pareiškėją į Iraną, be to Turkijos teismas atmetė pareiškėjos prašymą sustabdyti sprendimo dėl išsiuntimo vykdymą, kol nagrinėjamas jos skundas.
Dažniausiai persekiojimas lyties pagrindu gali būti suprantamas:
1. kaip veiksmai, kurie tiesiogiai nukreipti į vienos lyties atstovus. Tokių veiksmų pavyzdžiais galėtų būti moterų lyties organų suluošinimas (female genital mutilation, FGM) arba prekyba žmonėmis su tikslu versti juos užsiimti prostitucija ar seksualiai juos išnaudoti (tradiciškai šio nusikaltimo aukomis tampa moterys ir nepilnamečiai vaikai) bei kitos formos seksualinės prievartos.
Kai kuriose valstybėse (pavyzdžiui, Prancūzijoje, Olandijoje, Kanadoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose) oficialiai pripažinta, kad FGM yra persekiojimo forma ir gali būti pagrindu suteikti pabėgėlio statusą.
2. kaip veiksmai, kurie iš esmės yra diskriminacinio pobūdžio, tačiau vienos lyties atstovus veikia stipriau (tuomet persekiojimas lyties pagrindu dažniausiai yra susijęs su kitomis Ženevos konvencijoje nurodytomis priežastimis, pavyzdžiui, bendrai su socialinės grupės apibrėžimu (tam tikro sluoksnio moterys ar vyrai) arba su moterų ir vyrų politinės išraiškos galimybėmis ir pan. Šiais atvejais, kitų persekiojimo priežasčių buvimas nustatomas remiantis bendrais principais, o lytis turėtų būti vertinama kaip papildomas faktorius, veikiantis persekiojimo baimės pagrįstumą arba sunkinantis tokio persekiojimo pasekmes konkrečiam asmeniui.
Tokio pobūdžio persekiojimas gali vienodai veikti abiejų lyčių atstovus, tačiau paprastai dažniausiai jo aukomis tampa moterys dėl istoriškai labiau pažeidžiamos moterų padėties. Dėl šios priežasties kai kurių valstybių teisės aktai tiesiogiai nurodo, kad būtent moterys turėtų būti apsaugotos, jeigu jos patyrė tokioje situacijoje. Taip Olandijos teisės aktuose laikomasi pozicijos, kad  „persekiojimas dėl priklausymo tam tikrai socialinei grupei gali apimti ir persekiojimą dėl socialinės pozicijos ryšium su asmens lytimi. Tai ypatingai turi reikšmės situacijose, kuomet moterų diskriminacija visuomenėje prieštaraujant tarptautinės teisės normos yra institucionalizuota ir moterys, kurios priešinasi tokiai diskriminacijai arba stengiasi jos išvengti, susiduria su žiauriomis sankcijomis, taikomomis valstybės institucijų arba socialinės aplinkos, o valstybė nelinkusi ar negalinti jų apsaugoti.“ Pastaraisiais metais moterų padėtis Balkanuose buvo ypatingo susirūpinimo objektas. Nepaisant to, kad karo situacija vienodai turėtų veikti tiek vyrus, tiek moteris, dažnai etninio valymo, išsivysčiusio ginkluoto konflikto fone, įrankiu tapdavo išprievartavimai ir kitos seksualinės prievartos formos, nukreiptos prieš moteris.
3. diskriminacija dėl lytinės orientacijos. Lytinė orientacija taip pat suprantama kaip santykių tarp vyrų ir moterų apraiška. Kai kuriose visuomenėse tam tikromis aplinkybėmis diskriminacijos lytinės orientacijos pagrindu gali būti prilyginama persekiojimui dėl šios diskriminacijos pobūdžio ir poveikio diskriminuojamojo asmens gyvenimui.
Procedūriniai aspektai:
Kaip yra pripažįstama tarptautinėje pabėgėlių teisėje, diskriminacija paprastai nepatenka į 1951 m. konvencijos 1 straipsnio A dalies taikymo sritį. Tačiau, kaip ir visose prieglobsčio bylose, taip ir bylose, susijusiose su persekiojimo lyties pagrindu baime, būtina nustatyti tokios diskriminacijos poveikį konkrečiam asmeniui: jeigu diskriminacijos pasekmė buvo rimtas apribojimas užsidirbti pragyvenimui, praktikuoti tikėjimą ar gauti išsilavinimą, tokia diskriminacija turėtų būti vertinama kaip persekiojimas  (UNHCR Guidelines on International Protection: Gender-Related Persecution within the context of Article 1A (2) of the 1951 Convention and/or its 1967 Protocol relating Status of Refugees (HCR/GIP/02/01, 7 May 2002), 14 p.).
Persekiojimo lyties pagrindu bylose yra labai svarbu itin kruopščiai išnagrinėti visas su byla susijusias aplinkybes, įskaitant socialinius, kultūrinius kilmės valstybės bruožus, tradicinį visuomenės požiūrį į vyrų ir moterų santykius bei skirtingų lyčių atstovų padėtį šeimoje ir visuomenės gyvenime. Be šių, esminių bruožų, pabėgėlio statuso nustatymo procedūra persekiojimo lyties pagrindu byloje, turi kai kuriuos kitus skirtumus nuo įprastos procedūros. Švedijos migracijos tarnybos 2001 m. persekiojimo lyties pagrindų nustatymo ir įvertimo moterų prieglobsčio prašytojų bylose nurodyta, kad nagrinėjant moterų, kurios galėjo patirti tokį persekiojimą, prieglobsčio prašymus, dėmesys turėtų būti skiriamas:
1. pareiškėjos priklausymą pažeidžiama grupei. Dokumente nurodoma, kad tokiai grupei gali priklausyti:
a. vienišos moterys, turinčios nepilnamečius vaikus;
b. moterys, atvykusios iš valstybių, apimtų karo ar ginkluoto konflikto, valstybių, kuriose mažai paisomos žmogaus teisės arba yra stiprus poveikis asmeniniam gyvenimui dėl griežtų tradicijų ar religinių normų.
2. bendradarbiavimą tarp institucijos, nagrinėjančios prieglobsčio prašymus, ir įstaigos, kurioje apgyvendinami prieglobsčio prašytojai. Šioms institucijoms bendradarbiaujant, būtų geriau užtikrintos moterų, ypač tų, kurios patyrė seksualinę ar psichologinę prievartą, ypatingi poreikiai.
3. nagrinėjimą prioritetinę tvarką;
4. pareigūno, nagrinėsiančio prieglobsčio prašymą, parinkimą. Pareiškėjai turi būti suteikta galimybę pasirinkti, kad jos prašymą nagrinėtų vyriškos ar moteriškos lyties pareigūnas. Pageidautina, kad tokias bylas nagrinėtų moterys pareigūnės. Pareigūnai, dirbantys su tokiomis bylomis, turi būti tinkamai pasiruošę ir parengti.
5. vertėjo parinkimą. Vertėjas turėtų būti susipažinęs su ypatingą tokių moterų situaciją ir mokėti tinkamai užduoti klausimus bei išversti pareiškėjos atsakymus.
6. bylos konfidencialumą. Pareiškėja turi būti užtikrinta, kad jokios su jos byla susijusios aplinkybės nebus atskleistos, ypatingai jos vyrui ar kitiems šeimos nariams.
7. atskirai nuo kitų šeimos narių vykdomą apklausą ir bylos nagrinėjimą.
8. medicinos darbuotojų ir psichologų nuomonę. Kai kuriais atvejais yra būtina prašyti medicinos darbuotojų ar psichologų pagalbos tiek tam, kad sužinoti ir išsiaiškinti kuo daugiau aplinkybių apie konkrečią bylą, tiek tam, kad kompetentingi specialistai padarytų išvadą apie moters būklę.
9. informacijos apie kilmės šalis tinkamą panaudojimą. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjant bylas, susijusias su persekiojimu lyties pagrindu, situacija kilmės šalyje turi būti itin kruopščiai analizuojama.

Karas ir pilietinis karas

JTVPK vadovo 164 punktas nustato, kad „asmenys, priversti palikti savo šalį dėl tarptautinio ar valstybinio ginkluoto konflikto, pagal 1951 m. Konvenciją ar 1967 m. Protokolą pabėgėliais paprastai nėra laikomi“, tačiau to paties dokumento 165 p. skelbiama, kad „užsienio invazija arba visos šalies ar jos dalies okupavimas gali baigtis – ir kartais taip baigiasi – persekiojimu dėl vienos ar daugiau 1951 m. Konvencijoje išvardytų priežasčių“.
Iš tikrųjų, ar galima nustatyti, kad asmuo, pasitraukęs iš karo teritorijos, gali jausti visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamam dėl Ženevos konvencijoje nustatytų priežasčių? Be abejo, dažniausiai asmenys, kurie bėga nuo karo, turi vienintelį tikslą – išsaugoti savo gyvybę nuo prievartos, visuotinio pavojaus ir nesaugumo situacijos, chaoso jų kilmės šalyje. Tačiau dalis šių asmenų gali šioje valstybėje būti persekiojama individualiai dėl tam tikrų jų savybių, o tai reiškia, kad šio persekiojimo pavojus gali ir neišnykti po to, kai karas ar ginkluotas konfliktas kilmės valstybėje būna jau pasibaigęs.
Terminas „karo pabėgėlis“, nors ir yra labai populiarus ir dažnai vartojamas, tarptautinėje pabėgėlių teisėje nėra plačiai aprašytas ar apibūdintas. Šį terminą galima aptikti tarptautinės humatinarinės teisės dokumentuose, kurie taip pat saugo karo pabėgėlių teises:
• IV-osios 1949 m. Ženevos konvencijos, skirtos karo aukų apsaugai, 44 straipsnis nustato, kad valstybės neturi laikyti „pabėgėlių, kurių faktiškai negina nė viena valstybė, svetimšaliais – priešo piliečiais vien dėl jų priklausomybės de jure priešiškai valstybei“. Tai reiškia, kad pagal minėtą Konvenciją karo pabėgėliai taip pat įgyja ypatingas teises, tai yra, net jeigu asmuo ir turi priešiškos valstybės pilietybę, prieš jį negali būti naudojami karo veiksmai, jeigu jis yra pabėgėlis;
• III-oji 1949 m. Ženevos konvencija dėl elgesio su karo belaisviais nustato, kokiais atvejais karo belaisviams turi būti suteikiamas prieglobstis neutraliojoje valstybėje (Konvencijos I priedas, Tipinis susitarimas dėl tiesioginės sužeistų ir sergančių karo belaisvių repatriacijos bei prieglobsčio neutraliose šalyse, B. Prieglobstis neutraliose šalyse). Daugiausia šie atvejai susiję su karo belaisvio sveikatos būkle, t.y. prieglobstis neutraliojoje valstybėje turi būti suteikiamas karo belaisviui, sergančiam tam tikra liga. Tačiau Konvencijos priedas nustato ir kai kuriuos humanitarinio pobūdžio prieglobsčio suteikimo karo belaisviams atvejus, pvz., nėščios moterys, motinos su kūdikiais ir mažamečiais vaikais;
• 1949 m. Ženevos konvencijų papildomas protokolas dėl tarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos (I protokolas) taip pat skiria ypatingą dėmesį pabėgėlių ir asmenų be pilietybės apsaugai. Šio protokolo 73 straipsnis nustato, kad „asmenys, kurie iki karo veiksmų pradžios buvo laikomi asmenimis be pilietybės ar pabėgėliais, remiantis atitinkamais tarptautiniais dokumentais, pripažintais suinteresuotų šalių, arba jiems prieglobstį suteikusios valstybės ar valstybės, kurioje jie gyvena, nacionaliniais įstatymais, yra saugomi pagal Ketvirtosios Konvencijos I ir III dalių nuostatas bet kokiomis aplinkybėmis ir nedarant jiems nepalankaus skirtumo“.

Iš kitos pusės, 1949 m. konvencijos ir jų papildomi protokolai draudžia priverstinį asmenų iškeldinimą iš okupuotų teritorijų bei nustato, kad būtų sudaromos visos įmanomos sąlygos persikėlusių asmenų bei karo belaisvių repatriacijai į kilmės valstybes po karo veiksmų pabaigos.
Tokiu būdu, kaip matosi iš aukščiau nurodytų humanitarinės teisės nuostatų, šie tarptautiniai dokumentai neturi didelės įtakos pabėgėlio statuso nustatymui ar prieglobsčio suteikimui, kaip toks prieglobstis suprantamas tarptautinėje pabėgėlių teisėje. Tai reiškia, kad karo veiksmai prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje neturėtų trukdyti šio asmens pabėgėlio statuso nustatymo toje šalyje, kurioje jis dėl tokio statuso kreipėsi. Faktas, kad asmuo pasitraukė iš karo zonos, neturi būti priežastimi automatiškai atsisakyti suteikti pabėgėlio statusą.
Priežasčių, dėl kurių asmuo gali būti pripažintas pabėgėlių (žiūrėti Pabėgėlio apibrėžimas: Taikymo nuostatos), nustatymas esant karo situacijai kilmės valstybėje gali būti sudėtingas, nes informacija iš karo apimtos valstybės gali būti nepatikima ir prieštaringa. Kartais neįmanoma ar labai sunku gauti tokią informaciją. Tai reiškia, kad tokių asmenų prašymų nagrinėjimui turi būti skiriamas ypatingas dėmesys, o abejonės privilegijos principas turi būti taikomas labai lanksčiai.
Be to, pagal Europos Sąjungos Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų 9 straipsnio 2 dalies e punktą prie persekiojimo Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso prasme gali būti prilyginamas „persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti karo tarnybą konflikto metu, kai atliekant tokią tarnybą reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus“, sudarančius netaikymo nuostatus. Atsižvelgiant į tai, atsisakymo atlikti karo tarnybą ar dezertyravimo atvejus būtina tirti ypač nuodugniai.
Taigi, ar tikrai karo metu gali būti jaučiama visiškai pagrįsta baimė būti persekiojamam dėl 1951 m. Ženevos konvencijoje dėl pabėgėlių statuso nurodytų priežasčių? Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, tokio persekiojimo baimės atsiradimas yra ne tik visiškai įmanomas, bet net ir labiau tikėtinas, nei taikaus gyvenimo sąlygomis. Tai gali būti paaiškinama keliomis priežastimis:
• karo metu dažnai įvykdomi įvairūs humanitarinės teisės ir žmogaus teisių teisės pažeidimai. Tai reiškia, kad kiekvieno asmens, savo ar ne savo valia įtraukto į karo veiksmus ar esančio karo konflikto zonoje, padėtis yra labai pažeidžiama. Taip pat, kaip jau buvo minėta, dezertyrai ir asmenys, vengiantys karo tarnybos, gali gauti pabėgėlio statusą, jeigu jie verčiami vykdyti karinius nusikaltimus ar kitokias veikas, atitinkančias netaikymo nuostatus. Minėtoje ES direktyvoje, kaip atskiras persekiojimo veiksnys yra įvardintas smurtas, vykdomas lyties pagrindu, bei smurtas prieš vaikus (9 straipsnio 2 dalies f punktas). Visuotinai žinoma, kad, nors tarptautinė humanitarinė teisė ypatingai gina moterų ir vaikų teises karo konfliktų metu, tokių asmenų teisės yra dažniausiai pažeidinėjamos;
• dažnai būna, kad karo metu valstybė ir valstybės institucijos nesugeba užtikrinti savo piliečių apsaugos nuo persekiojimo, nuo kurio taikos metu jie būtų apsaugoti. Tai reiškia, kad įprastos policijos ar kitų teisėsaugos institucijų funkcijos karo metu nėra tinkamai vykdomos arba nėra vykdomos visiškai. Gali būti, kad karo metu apskritai nėra jokios veiksmingos valdžios valstybėje. Taip pat gali pasitaikyti atvejai, kai persekiojimą vykdo valstybės okupantės (net jeigu tai tik trumpalaikė karinė okupacija) institucijos ar pareigūnai okupuotoje valstybės teritorijoje ar jos dalyje;
• ir galiausiai, gali susidaryti tokią situaciją, kai asmens persekiojimas iš principo nėra susijęs su karo veiksmais, tačiau karo metu nusilpusi valstybės valdžia asmens neapsaugo nuo tokio persekiojimo.
Jeigu pabėgėlio statusas asmeniui, atvykusiam iš karo apimtos valstybės, nesuteikiamas, šis asmuo bet kuriuo atveju turi būti apsaugotas nuo išsiuntimo į tokią valstybę, suteikiant jam papildomą ar kitos formos apsaugą. Pagal Europos Sąjungos Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų būti suteikiama papildoma apsauga, priskiriama „rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui dėl neapgalvoto smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu“. Rimta grėsmė šiuo atveju reikštų, kad karo pasekmės sukeltų pavojų pagrindinėms asmens teisėms ir laisvėms (pirmiausia, asmens gyvybei ar laisvei). Asmeninės grėsmės nustatymas turėtų apimti karo veiksmų įvertinimą (t.y., ar karo konflikto metu žūsta civiliai gyventojai, ar smurtas yra paplitęs karo veiksmų apimtoje valstybėje), vidinio persikėlimo alternatyvos nustatymą (ar karo veiksmai vyksta visos valstybės teritorijoje, ar asmuo galėtų rasti saugų prieglobstį kitoje valstybės teritorijos dalyje. Šiuo atveju būtina nustatyti ne tik tai, kad kai kurios valstybės teritorijos yra saugios, bet ir tai, ar asmuo galėtų saugiai persikelti ir įsikurti toje valstybės dalyje). Taip pat asmeninės grėsmės išskiriamas minėtoje direktyvoje nurodo ir į tai, kad papildomos apsaugos nustatymas yra individualus, skirtingai nuo laikinosios apsaugos suteikimo, kai prieglobstis suteikiamas visai asmenų grupei iš tam tikro regiono ar valstybės.

 Dezertyrai ir karinės tarnybos vengimas 
Kiekvienoje valstybėje, kurioje karo tarnyba yra privaloma, jos vengimas yra baudžiamas pagal įstatymą, dezertyravimas laikomas nusikaltimu. Valstybės teisėtai reikalauja, kad jų piliečiai atliktų karinę tarnybą, todėl ir baimė susijusi su privalomu karinės tarnybos atlikimu ar baudžiamasis persekiojimas bei baudimas už minėtos tarnybos neatlikimą, nėra savaime laikoma persekiojimu. Tačiau, tokia baimė gali sudaryti pagrindą prašymui suteikti pabėgėlio statusą, jei yra aplinkybės, kurias galima traktuoti kaip persekiojimą ir tai yra susiję su viena ar keliomis 1951 m. Ženevos konvencijoje numatytomis priežastimis. Išskiriamos dvi formos atsisakymo atlikti privalomąją karinę tarnybą:

- Karinės tarnybos vengimas: prieglobsčio prašytojas pabėgo ar liko už savo kilmės valstybės ribų, nes siekė išvengti šaukimo į privalomąją karinę tarnybą arba jau gavo tokį šaukimą, tačiau jo nevykdo;
- Dezertyravimas: prieglobsčio prašytojas, kuris pabėgo ar savavališkai pasišalino iš karinio dalinio ar tarnybos be leidimo.
Aiškinantis, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamu, būtina įvertinti galimas pasekmes tuo atveju, jei jis būtų grąžintas į kilmės valstybę. Tam reikia nuodugniai išanalizuoti prieglobsčio prašytojo asmenybę ir jo praeitį, išanalizuoti kilmės valstybėje galiojančius teisės aktus, vykdomą politiką ir kaip praktikoje įgyvendinama pareiga atlikti karinę tarnybą, įskaitant ir galimybę atlikti arba ne alternatyvią karinę tarnybą.
Persekiojimas, susijęs su karinės tarnybos prievole
Aplinkybės, kai reikalavimas atlikti karinę tarnybą ar bausmė už jos neatlikimą gali prilygti persekiojimui, apima šiuos faktorius:
- Pareiga atlikti karinę tarnybą prilygsta persekiojimui, kuomet šalies teisės aktai numato bendrąją pareigą visiems atlikti karinę tarnybą, nepaisant asmens specifinių individualių aplinkybių, ir vienintelis būdas to išvengti – pabėgti iš kilmės valstybės. Žinoma, persekiojimui galima priskirti ir tuos atvejus, kai tarnybos atlikimo būdas turi poveikį asmeniui, pavyzdžiui karinės tarnybos trukmė, medicininės priežastys arba kai karinės tarnybos atlikimas taikomas diskriminuojant tam tikrą žmonių grupę, pavyzdžiui taikoma tam tikrai etninei, kalbinei ar religinei grupei. Toks poveikis turi būti pakankamai rimtas, t.y. ribotų asmens galimybę išgyventi ar sudarytų nepakenčiamas sąlygas. Privalomas karinės tarnybos atlikimas gali būti traktuojamas kaip persekiojimas, jei pats ėmimas į karinę tarnybą pažeistų tarptautinę teisę, pavyzdžiui tarnautų jaunesni nei 15 metų vaikai;
- Karinės tarnybos atlikimo sąlygos sudaro rimtus žmogaus teisių pažeidimus, kas prilygsta persekiojimui (pvz., žeminančios orumą ar sudarančios sąlygas nežmoniškam elgesiui, ypatingai ilgas ar neribotas tarnybos laikas);
- Bausmė už karinės tarnybos reikalavimų neatlikimą prilygsta persekiojimui, arba kai pati pareiga atlikti karinę tarnybą yra persekiojamojo pobūdžio, arba kai skiriama bausmė yra neproporcingai didelė lyginant su kitais asmenimis, vengiančiais atlikti karinę tarnybą ar dezertyrais, ir dėl to atsiranda žala, kuri yra pakankamai didelė, kad prilygtų persekiojimui.
Minėtos persekiojimo formos turi būti grindžiamos bent viena iš penkių konvencinių priežasčių: rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais.
Jungtinės Karalystės pasienio tarnybos paskelbtose gairėse apie ,,Karinę tarnybą ir asmenis, atsisakančius atlikti karinę tarnybą dėl įsitikinimų“ išskiriamos kelios situacijos, kai bausmė už atsisakymą atlikti karinę tarnybą gali būti prilyginama persekiojimui

- Atliekant karinę tarnybą reikėtų atlikti veiksmus, prieštaraujančius pagrindinėms žmogaus elgesio taisyklėms;
- Karinės tarnybos atlikimo sąlygos yra nežmoniškos ir prilygsta persekiojimui;
- Bausmė už karinės tarnybos vengimą yra neproporcinga ar nežmoniška.
Asmenys, atsisakantys atlikti karinę tarnybą dėl įsitikinimų
Esant tam tikroms aplinkybėms, asmenys, atsisakantys atlikti karinę tarnybą dėl įsitikinimų, gali atitikti reikalavimus, keliamus pabėgėlio statuso suteikimui. Atsisakymas tarnauti kariuomenėje dėl sąžinės dažnai grindžiamas religiniais įsitikinimais ar apskritai politiškai motyvuotu nepritarimu visiems karams (pacifizmas), ar specifine karinio konflikto, kuriame dalyvauja prieglobsčio prašytojo kilmės valstybė, prigimtimi. Kai prieglobsčio prašymas grindžiamas atsisakymu atlikti karinę tarnybą, asmuo, nagrinėjantis prieglobsčio bylą, privalo įvertinti:
- Ar prieglobsčio prašytojo religiniai, moraliniai ar politiniai įsitikinimai yra tikri ir pakankamai gilūs (tam reikia išsamiai ištirti prieglobsčio prašytojo asmenines, socialines, religines ir politines nuostatas/pažiūras ir biografiją (kilmę, išsilavinimą, kvalifikaciją);
- Ar karinės tarnybos atlikimas reikalautų, kad prieglobsčio prašytojas elgtųsi priešingai savo įsitikinimams;
- Ar yra galimybė atlikti alternatyvią karinę tarnybą, kuri būtų suderinama su prieglobsčio prašytojo įsitikinimais ir kuri būtų nei pernelyg ilga, nei baudžiamojo pobūdžio (jeigu yra, tai pabėgėlio statusas nebūtų suteiktas).
Iš viso to darytina išvada, kad, nagrinėjant prieglobsčio prašymą, kuris grindžiamas vengimu atlikti karinę tarnybą dėl įsitikinimų, yra svarbūs šie elementai: asmens įsitikinimai, dėl kurių jis atsisako atlikti karinę tarnybą, turi būti tikri bei į juos turi neatsižvelgti jo šalies valdžios institucijos. Kaip ir visais atvejais, tam, kad asmuo atitiktų pabėgėlio statusui keliamus reikalavimus, turi būti ryšys tarp visiškai pagrįstos baimės ir konvencinių pagrindų: rasės, religijos tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatyta, kad „persekiojimo veiksmai inter alia gali būti: [...] teisinės, administracinės, policijos ir/arba teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba taikomos diskriminuojant; baudžiamasis persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti konflikto metu karo tarnybą, kurią atliekant reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, nurodytus Įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 88 straipsnio 3 ir 4 punktuose [...]“ Pagal Įstatymo 88 straipsnio 3 ir 4 punktus, tai būtų:
- sunkus nepolitinis nusikaltimas arba veika, prieštaraujanti Jungtinių Tautų Organizacijos tikslams ir principams;
nusikaltimas taikai, nusikaltimas žmoniškumui ar karo nusikaltimas arba genocidas.
Iš esmės tokia formuluotė lyg ir siaurina persekiojimo dėl vengimo atlikti karinę tarnybą ar dezertyravimo sąvoką, tačiau terminas inter alia neatmeta ir kitų galimų formų, todėl toks apibrėžimas neprieštarauja pabėgėlių teisės teorijai.
Nustačius, kad prieglobsčio prašytojui gali grėsti persekiojimas, tačiau jis nėra susijęs su 1951 m. Ženevos konvencijoje nustatytomis priežastimis, būtina ištirti, ar toks gresiantis persekiojimas pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, kuris nustato, jog niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas.

»  Nevalstybinio persekiojimo subjektai

»  Dezertyrai ir karinės tarnybos vengimas

»  Įrodinėjimo našta ir standartai